Aktyvios tiksliųjų mokslų forumo temos

Matematikai

Alanas Tiuringas

Alan Mathison Turing (Alanas Tiuringas; 1912 m. birželio 23 d. – 1954 m. birželio 7 d.) – žymus britų matematikas, logikas, kriptografas ir karo didvyris, laikomas informatikos mokslo tėvu.
Savo aprašytąja Tiuringo mašina ir Tiuringo teze ženkliai prisidėjo prie algoritmo sąvokos formalizavimo. Antrojo pasaulinio karo metu vadovavo darbo gupei, iššifravusiai Enigmos kodą, naudotą vokiečių karo laivyno. 1954 m. gyvenimą baigė savižudybe, nusinuodydamas kalio cianidu. 1966 m. buvo įsteigtas Tiuringo apdovanojimas.

Archimedas

Archimedas (g. Sirakūzuose, 287 pr. m. e – 212 pr. m. e.) – legendinis graikų mokslininkas universalas – matematikas, fizikas, išradėjas – inžinierius, astronomas ir filosofas, labiausiai žinomas kaip atradęs Archimedo dėsnį apie jėgą, veikiančią panardintus kūnus, taip pat išradęs sraigtą irigacijoje.
Antrojo Pūnų karo metu dirbo prie inžinerinių Sirakūzų gynybos įrenginių, žuvo nuo romėno kareivio rankos. Pasak Plutarcho, priėjęs kareivis liepė eiti su juo, nes vadas Marcelas nori jį matyti. Archimedas paprašė palaukti, kol jis baigs spręsti uždavinį, bet kareivis išsitraukė kardą ir užmušė mokslininką. Istorikai priskiria Archimedą garbingiausių matematikų plejadai drauge su Niutonu, Leibnicu, Gausu ir Euleriu.

Augustinas Luisas Koši

Augustin Louis Cauchy (Augustinas Luisas Koši; 1789 m. rugpjūčio 21 d. – 1857 m. gegužės 23 d.) – prancūzų matematikas, vienas matematinės analizės pradininkų, taip pat suformulavęs kelias svarbias kompleksinės analizės teoremas.
Išsilavinimą jam suteikė tėvas Louis François Cauchy (1760–1848), kuris Ž.L. Lagranžą ir P.S. Laplasą laikė savo draugais. Vėliau Koši 1802 m. įstojo į Pagrindinę Panteono mokyklą, o 1805 m. tęsė mokslus Politechnikos universitete (École Polytechnique) bei 1807 m. – Nacionalinėje Pont ir Šozė aukštojoje mokykloje (École Nationale des Ponts et Chaussées). Pasirinkęs inžinieriaus profesiją 1810 m. išvyko iš Paryžiaus į Šerbūrą, bet 1813 m. grįžo dėl sveikatos ir Lagranžas bei Laplasas įkalbėjo jį mesti inžineriją ir užsiimti matematika.

Bernulis

Bernulis (Bernulli) Johanas. (1667.7.27 – 1748.1.1). Šveicarijos matematikas ir fizikas. Danieliaus Benulio tėvas. Nuo 1695 Groningeno (Olandija),nuo 1705 Bazelio universitetų matematikos profesorius. Bendradarbiavo su G. Leibnicu. Pirmasis sistemingai išdėstė diferencialinį ir integralinį skaičiavimą. Patobulino paprastųjų diferencialinių lygčių sprendimo metodus, iškėlė klasikinį geodezinių kreivių uždavinį, rado būdingą šių kreivių geometrinę savybę, išvedė jų diferencialinę lygtį. Ginčai su broliu Jakobu variacinių uždavinių sprendimo klausimais skatino variacinio skaičiavimo problemų raidą. Svarbūs mechanikos darbai (smūgio teorija ir kt.).

Čarlzas Babidžas

Carlzas Babidžas (angl. Charles Babbage, 1791-1871) – anglų matematikas ir išradėjas. Suprojektavo Skirtumų mašiną, kurią galima laikyti pirmuoju šiuolaikinių kompiuterių prototipu.
Gimė 1791 m. gruodžio 26 d. Walworth’e (Saris) bankininko šeimoje. Jis buvo vienas iš keturių Bendžamino Babidžo ir Elizabetės Teape vaikų. 1810 m. įstojo į Kembridžo Trejybės koledžą. 1814 m. baigė Peterhouse ir 1817 m. gavo MA. Iki mirties gyveno Londone. 1816 m. buvo priimtas į Karališkąją draugiją. 1828-1839 m. užėmė Kembridžo universiteto Lukaso vardo matematikos profesoriaus postą.
Jis yra parašęs 6 veikalus ir apie 90 straipsnių. Jis pasižymėjo kaip išradėjas, matematikas, mokslo sistemos kritikas, politikas ir politinės ekonomikos žinovas. Jis pasiūlė švyturio signalizavimo sistemą, „juodąsias dėžes“, skirtas užrašymui situacijos, buvusios iki traukinio katastrofos, propagavo dešimtainį piniginės sistemos pagrindą ir siūlė panaudoti potvynių energiją.

Dekartas

Renė Dekartas (René Descartes, 1596 m. kovo 31 d. – 1650 m. vasario 11 d.) — prancūzų filosofas, matematikas ir fizikas. Renė Dekartas laikomas moderniosios filosofijos pradininku. Žymiausias Renė Dekarto posakis – Cogito Ergo Sum (Mąstau, vadinasi, esu).
R. Dekartas gimė Turenės provincijoje. 1604 – 1612 metais studijavo filosofiją ir gamtos mokslus jėzuitų kolegijoje La Flešo (La Fleche), vėliau – teisę Poitiers (iki 1616 metų). Baigęs karo mokyklą Bredė (Brede) nuo 1618 metų tarnavo kariuomenėje Nyderlanduose. Vėliau keliavo po Europą, o 1625 – 1629 metais gyveno Paryžiuje, bei studijavo matematiką. 1629 metais vėl emigravo į Nyderlandus, kur sukūrė didžiąją dalį matematikos, fizikos, medicinos ir filosofijos veikalų. 1633 – 1647 metais R. Dekarto veikalai buvo įtraukti į draudžiamų knygų sąrašą ir pasmerkti viešai sudeginti. 1649 metais R. Dekartas, pakviestas karalienės Kristinos, išvyko į Stokholmą, kur po kelių mėnesių mirė nuo plaučių uždegimo (1819 metais jo palaikai perlaidoti Paryžiuje). R. Dekartas nagrinėjo tiek filosofijos, tiek etikos klausimus. Jo filosofija turėjo įtakos J. Lokui, G.W. Leibnicui, B. Spinozai, I. Kantui.

Euklidas

Tiksli Euklido gimimo vieta ir gyvenimas nežinomi. Greičiausiai gyveno valdant Ptolomėjui I, (306-233 pr. m. e.). Jis buvo aktyvus Aleksandrijos bibliotekos gyvenime ir galbūt studijavo Platono Akademijoje Atėnuose. Jo žinomiausias darbas, „Pradmenys“, laikomas sėkmingiausiu istorijoje vadovėliu. Jame geometrinių kūnų ir sveikųjų skaičių sąvybės yra išvedamos iš mažo rinkinio aksiomų, tuo numatydamas (ir iš dalies inspiruodamas) šiuolaikinės matematikos aksiomatinį metodą. Taip pat kituose jo darbuose nagrinėjama: vizualinė perspektyva, kūgio pjūvis, sferinė geometrija, ir greičiausiai keturkampė plokštuma.

Euleris

Leonhard Euler (Leonardas Euleris; 1707-1783) – šveicarų matematikas bei fizikas. Euleris buvo pirmasis, panaudojęs terminą „funkcija“ apibrėžti išraišką su argumentais, t.y. y = F(x), taip pat buvo vienas pirmųjų po Izaoko Niutono pritaikęs matematinius skaičiavimus fizikoje.
Gimė 1707 m. balandžio 15 d. Bazelyje. Nors matematiniai sugebėjimai išryškėjo jau vaikystėje, tėvo noru 1720 pradėjo studijuoti teologiją Bazelio universitete, bet Nikolajui Bernuliui pastebėjus jaunuolio sugebėjimus, tėvas buvo perkalbėtas leisti Euleriui studijuoti matematiką. Nuo 1727 dėstė matematiką Sankt Peterburge, kur 1730 metais tapo fizikos profesoriumi. Nuo 1741 metų dėstė Berlyne, o nuo 1760 vėl grįžo į Sankt Peterburgą. Septynioliką paskutinių metų jis buvo visiškai aklas, bet per šį laikotarpį parašė apie pusę iš visų savo matematinių veikalų, iš viso užimančių 75 tomus.

Galilėjus

Galileo Galilei (Galilėjo Galilėjus; 1564 Pizoje – 1642 Florencijoje) – italų astronomas, matematikas, filosofas ir fizikas.
Galilėjus prisidėjo prie teleskopo tobulinimo, astronominių atradimų, palaikė Koperniko idėjas.
Gimė 1564 m. vasario 15 d. Italijoje, Pizos mieste, čia mokėsi, įstojo į universitetą, tačiau nebaigė jo dėl finansinių sunkumų. Vėliau pradėjo dėstyti matematiką Pizos universitete, šiek tiek vėliau persikėlė į Padua universitetą, kur dėstė geometriją, mechaniką ir astronomiją iki 1610 metų. Galilėjui klaidingai priskiriama teleskopo atradimo garbė, tačiau jis buvo vienas pirmųjų efektyviai panaudojusių teleskopą dangaus stebėjimui. Naudodamasis 1608 metais Nyderlanduose išrasto teleskopo brėžiniais jis pats susikonstravo aštuonis kartus didinantį teleskopą, o vėliau jį patobulino iki 20 kartų didinančio. Galilėjas 1610 metais atrado keturis didžiausius Jupiterio palydovus, Menulio kalnus, Veneros fazių kaitą, taip pat buvo vienas pirmųjų europiečių, stebėjusių Saulės dėmes (kiniečiai dėmes stebėjo žymiai anksčiau).
Atrado švytuoklės švytavimo dėsnį ir sukonstravo hidrostatines svarstykles kietujų kūnų tankiui matuoti. 1589 m. tapęs matematikos profesoriumi, pasvirusiame Pizos bokšte tyrė laisvojo kritimo dėsni. Pasisakė už Koperniko heliocentrinę sistemą, užsitraukdamas Katalikų bažnyčios nemalonę. Už scholastinės Aristotelio fizikos neigimą 1632 m. jam teko stoti prieš inkvizicijos teismą. Iš pradžių priverstas tylėti, vėliau, grasinamas kankinimais, atsisakė savo pažiūrų. Nuo 1633 m. laikytas namų arešte. Jo konfliktas su Bažnyčia įkvėpė daugelį žymių rašytojų (pvz., B Brechtą). Praėjus daugiau kaip trims amžiams po Galilėjaus mirties, popiežius Jonas Paulius II Katalikų bažnyčios vardu pripažino, kad su Galilėjumi buvo elgtasi neteisingai.

Gausas

Karlas Frydrichas Gausas (vok. Johann Carl Friedrich Gauß, 1777 – 1855 ) – vokiečių matematikas, fizikas, mokslininkas, pasižymėjęs daugelyje sričių: skaičių teorijoje, matematinėje analizėje, diferencialinėje geometrijoje, geodezijoje, astronomijoje, optikos teorijoje ir kitur.
K. Gausas gimė neturtingoje šeimoje 1777 m. balandžio 30 d. Brunsvike (dabartinis Braunšveigas), esančiame Žemutinėje Saksonijoje. Jo matematiniai sugebėjimai pasireiškė labai anksti. Pasakojama, kad, būdamas tik 3 m. amžiaus, jis rado klaidą tėvo finansiniuose paskaičiavimuose. Į gabų vaikiną atkreipė dėmesį Brunsviko hercogas ir suteikė paramą, leidusią 1792–1795 m. mokytis Brunsviko Karališkoje kolegijoje (Collegium Carolinum, dabar Braunšveigo technikos universitetas). Vėliau, 1795–1798 m., K. Gausas studijavo Giotingeno universitete.
1799 m. Helmstedto Julijaus akademijoje (Academia Julia) apgynė daktaro disertaciją, kurioje įrodė fundamentaliąją algebros teoremą. Nuo 1807 m. iki mirties 1855 m. vasario 23 d. jis ramiai dirbo astronomijos observatorijos vadovu ir buvo savo gimtojo universiteto profesorius. Kaip ir jo amžininkai I. Kantas, Gėtė, Bethovenas ir Hėgelis, jis laikėsi nuošaliai nuo politinių įvykių.

Paskalis

Blaise Pascal (Blezas Paskalis; 1623 m. birželio 19 d. – 1662 m. rugpjūčio 19 d.) — prancūzų filosofas, matematikas, fizikas.
Gimė Klermonte, Prancūzijoje. Dar vaikystėje Blezas laikytas matematikos genijumi, būdamas 16 metų, sukūrė kūgio pjūvio teoriją, po trejų metų sukonstravo skaičiavimo mašiną, 1647 metais atrado hidraulinio preso veikimo principą, taip pat galimybę barometru matuoti oro slėgį.
Taip pat Paskalis dirbo ir tikimybių teorijos srityje, 1654 metais atrado Paskalio (aritmetinį) trikampį bei jį paaiškinančią teoriją. Vėliau atitolo nuo matematikos ir fizikos ir užsiėmė religine filosofija. Jį patraukė jansenistų religinio sąjūdžio idėjos. Ketino parašyti veikalą „Krikščionybės apologija“, bet nespėjo — sukliudė mirtis. Po Paskalio mirties rasti rankraščiai — medžiaga „Krikščionybės apologijai“ — buvo 1670 m. išleisti pavadinimu „Pono Paskalio mintys apie religiją ir kai kuriuos kitus klausimus, rastos po jo mirties tarp jo popierių“. Vėliau šį fragmentišką veikalą imta vadinti tiesiog „Mintimis“ (Pensées). Blezas Paskalis sukūrė pirmąją skaičiavimo mašiną — kompiuterio prototipą (1642 metais).

Pitagoras

Pitagoras Samietis (582 pr. m. e. – 496 pr. m. e.) – jonėnų mistikas, filosofas ir matematikas, religinio – mokslinio pitagorininkų sąjūdžio įkūrėjas. Jo vardas tradiciškai buvo sietas su Pitagoro teoremos suformulavimu. Pitagoras gimė Samo saloje, brangakmenių raižytojo Mnesarcho šeimoje. Jis daug keliavo po Rytų šalis, lankėsi Egipte ir Babilonijoje, kur mokėsi matematikos, muzikos, astronomijos ir kitų mokslų, kurias vėliau parvežė į Graikiją. Jis perdavė ir istoriją apie Atlantidą. Grįžęs į tėvynę Pitagoras vienoje pietų Italijos graikų kolonijoje įkūrė „Pitagoro mokyklą“, kurioje filosofinės-politinės ir religinės idėjos buvo grindžiamos nekintamais skaičių dėsniais, buvo bandoma derinti religiją ir skaičių mokslą. Pitagoro mokykloje aritmetika buvo glaudžiai siejama su muzika. O muziką laikė nuskaidrinančiu sielą dalyku. Joje atsirado skaičių teorija, lyginiai ir nelyginiai, draugiškieji, tobulieji ir figūriniai skaičiai. Čia buvo ir taisyklingų briaunainių bei geometrinės algebros užuomazgos. Svarbiausiu savo išradimu Pitagoras laikė savo išrastą Pitagoriškąjį kvadratą. Pitagoras taikė matematinius metodus labai plačiai. Pavyzdžiui, Pitagoras buvo sukūręs muzikos harmonijos teoriją. Nuo Antikos laikų jį laikė Pitagoro teoremos formuluotoju, kuri ypač svarbi geometrijoje. Teoremą naudojama beveik kiekviename žingsnyje, o tas faktas, kad egzistuoja apie 500 skirtingų jos įrodymų (geometrinių, algebrinių, mechaninių ir pan.), liudija apie nesuskaičiuojamą galybę konkrečių Pitagoro teoremos realizacijų. Visgi, dabar beveik neabejojama, kad teoremą suformulavo vėlesni pitagorininkai, jų mokytojui jau mirus. Tai ko gero vienas iš žymiausių Antikos filosofų. Pats Pitagoras nėra palikęs savo veikalų, tačiau jam buvo priskiriama visa, ką per keletą šimtmečių sukūrė jo pasekėjai pitagoriečiai. Kadangi pitagoriečiai buvo pusiau uždara sąjunga ir jų skelbiami principai buvo uždaro pobūdžio, dėl to matyt, nepaplito ir jų raštai. Aristotelis yra pastebėjęs, kad sunku atskirti kur paties Pitagoro, o kur jo mokinių mintys, kadangi pitagoriečiai, jau mirus Pitagorui, savo veikalų autoriumi skelbė mokytoją. Pitagoras buvo didžiai gerbiamas žmogus. Štai ką sako jo amžininkas: “Jis tiek pralenkė kitus šlove, kad visi jaunesnieji troško būti jo mokiniai, o vyresnieji maloniai žiūrėjo į savo vaikus, su juo bendraujančius, negu į besirūpinančius namų reikalais.” Pitagoras parašė tris kūrinius: ”Apie auklėjimą”, “Apie valstybę” ir “Apie gamtą”.

Pjeras Ferma

Pjeras Ferma (Pierre de Fermat; 1601 – 1665) – prancūzų matematikas mėgėjas. Dirbo Tulūzos teismo tarėju, laisvalaikiu domėjosi matematika. Laikomas vienu geriausių visų laikų matematikų. Specializavosi skaičių teorijoje (suformulavo Mažąją Ferma teoremą ir Didžiąją Ferma teoremą). Kartu su Blezu Paskaliu suformulavo tikimybių teoriją. Anksčiau už Renė Dekartą pasiūlė koordinačių metodą, nustatė tiesės lygtį. Sukūrė analitinę geometriją ir pirmasis ištyrė diferencialinį skaičiavimą. Sukūrė funkcijos ekstremumų nustatymo taisykles. Įrodė laipsninės funkcijos integravimo dėsnį. Taip pat sukūrė Ferma principą (nustatė šviesos sklidimo iš vieno taško į kitą laiką).

Pjeras Simonas Laplasas

Pierre-Simon Laplace (Pjeras Simonas Laplasas; 1749 m. kovo 23 d. – 1827 m. kovo 5 d.) – prancūzų matematikas, astronomas, atradęs Laplaso transformaciją ir Laplaso lygtį, vienas iš metrinės vienetų sistemos autorių. I filosofijos istoriją Laplasas įėjo kaip determinizmo gynėjas.

Žanas d‘Alamberas

Zanas d‘Alamberas (d‘Alambert), gimė 1717-11-16 Paryžiuje ir mirė 1783-10-29 ten pat. Tai prancūzų fizikas, matematikas ir filosofas. Buvo Paryžiaus (1764) ir Peterburgo (1764) Matematinių Asamblėjų narys, taip pat 1751 – 57 „Enciklopedijos, arba Aiškinamojo mokslų, menų ir amatų žodyno“ redaktorius, matematikos ir fizikos skyrių vedėjas. Dėl redakcijos persekiojimo iš pareigų D‘Alamberui teko pasitraukti. „Traktate apie dinamiką“ (1743) suformulavo materialių sistemų judėjimo diferencialinių lygčių sudarymo bendruosius dėsnius, suvesdamas dinamikos uždavinius į statiką (d‘Alambero požymis) Pagrindinė planetų perturbacijos teoriją, pirmasis išaiškino mutacijų ir lygiadienių paankstėjimą. Jo II eilės diferencialinių lygčių su dalinėmis išvestinėmis sprendimas kartu su L. Oileriu ir D. Bernulio darbais sudarė matematinės fizikos pagrindą. D‘Alamberas pirmąkart pavartojo kompleksinio kintamojo funkcijas. Nykstančiųjų dydžių analizę grindė ribos sąvoka. Nustatė skaičių eilutės konvergavimo požymį.

Kiti panašūs puslapiai